2Kritikai.lt

Lapinas ir Snapinas kritikuoja

Publikuota 2016-04-04,

Anarcho-komunistas tai yra nesusipratimas. Tam tikra saviprieštaros šizofreninė patologija. Individas, susirgęs anarcho-komunizmu, gyvena giliame kognityviniame disonanse, kuris neleidžia pasiekti gyvenimo laimės ir pilnatvės.

Iš esmės, anarcho-komunizmas tai yra du nesusiję, visiškai priešingi dalykai viename. Iš vienos pusės, komunistas, tai tas, kuris nori panaikinti laisvą rinką. Šis noras gali būti įgyvendinamas tik prievartiniu būdu. Pavyzdžiui, nuolatos sekame Joną ir Petrą ir stebime kad Petras neiškeistų savo obuolių į Jono pyragėlius, nes tai jau būtų laisvi prekių mainai – kapitalistinės laisvos rinkos išraiška. Viskas turi būti patvirtinta ir suplanuota centrinio komiteto tarybos, sudarytos iš puikių žmonių, kurie žino geriau už jus, kokių batų ir kiek vakavimo indelių jums reikia. Visa kita – baustina perauklėjamaisiais darbais egzotiškuose kraštuose tolimuosiuose rytuose. Čia verta pastebėti tai, jog net ir žiauriausiems komunistiniams režimams nepavyko išgyvendinti laisvos rinkos elementų iš kasdienio žmonių gyvenimo ir visi absurdiški bandymai planuoti ekonominę veiklą pasibaigdavo totaliu žlugimu. Kitaip tariant, komunizmas neišvengiamai anksčiau ar vėliau sugrįžta prie kapitalistinės sistemos.

Iš kitos pusės anarchistas tai toks individas, kuris mano kad neturėtų egzistuoti jokia prievartinė valdžia. Pagal šią iliuziją, visi tiesiog gyventų sau ir vienas kito nepyzdintų ir nežudytų, nors policijos ir kalėjimų tai nėra. Praktiniai pavyzdžiai iš tokių pažengusių šalių kaip Somalis rodo visai ką kitą. Visuomenėje visados atsiranda individų su viercho charakterio savybėmis. Šie vadinamieji lyderiai natūraliai suburia organizuotas gaujas, kurios apsiginklavusios lazdomis ar šaunamaisiais ginklais įtikina kaimynus savanoriškai jiems mokėti dešimtinę – už apsaugą nuo chuliganų. Kai gaujos teritorijos mąstai apima milijonus žmonių, tai mes vadiname „valstybe“. Čia vėlgi verta pastebėti, kad anarchizmas neišvengiamai nudreifuoja link laisvos rinkos kapitalistinės sistemos, kur mokama dešimtinė (mokesčiai) organizuotai gaujai (valdžiai) už apsaugą (policija, teismai, kalėjimai) nuo chuliganų (kurie jus nori nužudyti). Skirtumai tarp gaujų tik tie, kad vienos yra labiau atsipalaidavusios (pvz. Vakarų pasaulis), o kitos šiek tiek nervuotos (pvz. Š. Korėja).

Kaip matome iš aukščiau pateiktų įrodymų, anarchizmas ir komunizmas yra visiškos priešingybės, neišvengiamai žlungančios ir grįžtančios prie natūralios laisvos rinkos santvarkos, kurios net negalima vadinti „santvarka“ ar „sistema“, nes prekių mainai yra seni kaip ameba. Niekas urvinių žmonių nemokė šios „sistemos“, ji yra paprasčiausias „aš tau duodu obuolų, o tu man davai pyragėlį“ principas, kurį suprantame dar gilioje vaikystėje, maždaug tuo metu kai išmokstame vaikščioti. Nesilaikant šio principo mes greitai išmokstame, kad „atiduok pyragėlį“ dažnai baigiasi kruvinomis peštynėmis ir pastatymu į kampą. Tačiau ne visi yra apdovanoti adekvačiu IQ lygiu ir šios elementarios tiesos nesupranta, todėl jiems visur vaidenasi „sistema“, kuri jiems yra ne natūralus dalykas, o konspiracija, specialiai sukurta žeminti „paprasto žmuogaus“ orumą (kas tai yra, niekas iki šiol nesugebėjo paaiškinti, bet tai jau kita tema kitam kartui).

Kitais žodžiais tariant, anarcho-komunistas tai yra tokia pati nesąmonė kaip kunigas-ateistas arba pedofilas kuriam nepatinka vaikai.

Tipiškas anarcho-komunistės veidas: neužgrūdintas darbo ir pastangų, tačiau išvargintas pseudo-intelektualinių paistalų apie patriarchiją, imperializmą ir apie kažkokias tai ten liumpenproletariato kovas prieš opresiją


Naujesnė kritika:

Netikėtai sulaukę didžiulio lankytojų antplūdžio dažnai patys sulaukiame kritikos: kas jūs tokie...

Skaityti toliau

Ankstenė kritika:

Sveikiname visus su kovo 9-ąja, Pranciškos ir...

Skaityti toliau